Mano lietuviška Sakura pražydo, nuspalvindama dangų savo spalva. Ji - vienintelis rožinis dalykas, kurį toleruoju.
Rudenį bus obuolių…
Posted in Atradimai | Tagged sakura atradimai | No Comments »
Mikio valdos nebeišsiplečia daugiau šešiolikos sienų ir kelių stiklinių gyvenimo drobių, pro kurias laisvomis valandėlėmis jis stebi monotonišką tekėjimą anapus.
Taip jau yra nuo senų laikų, kai jam, bemėginančiam užimti Kiemo Katinų Karaliaus ir Kaštono Nugalėtojo postą, kažkas sutrupino galinės kairės kojos kaulą. Šiandien jis - karo veternaas, galintis pasigirti pankiška savo kojos ševeliūra ir metaliniais kaulais su varžteliais.
Pravėrus langą, mes abu džiaugėmės reta galimybe pakvėpuoti melsvu penktojo aukšto oru. Mikis įsitaisė ant palangės ir akimis ėmė sekioti neįtikėtinus varnų ir kuosų viražus. O aš, neturėdama kito užsiėmimo, pyškinau svetimus gyvenimus ir bandžiau juos įminti. Netyčia pataikiau ir į katino.
Posted in Gyvuoliai | Tagged fotografija, gyvenimas, Gyvuoliai, katinas, mikis | No Comments »
Vakar mėginau atitolinti nemalonų namų darbų ruošimo laiką.
(Mama man yra sakiusi:” Stenkis gyventi kuo lengviau”. Aš nesiginčiju, nes kitaip gyventi neišmokau. Pavyzdžiui, rutinai tęstis neleidžiu ilgiau nei tris dienas. Deja, niekas, net visokie klūpimi prisiekinėjimai sau, manęs ilgiau nepriverčia daryti nemalonių dalykų, pvz, rytinės mankštos ar atsisakyti saldainių.)
Todėl eilinį sykį užsiėmiau niekais:
Pieštuko, aišku, neradau, nes visada juos pametu. Pasiteisino ir tušinukas, tvarkos aš privengiu.
Kaip visiška improvizacija, gal ir neblogai, bet paskutiniuoju metu jaučiuosi kalta, kad sugalvoju idėją per penkias minutes, ir ją įvykdau. Iš tiesų, kartais sveikiausia būna pasinerti į visišką pasąmonės srautą: pasiimti popierių ir dažus(jokio pieštuko!) ir tepti viską ekspromtu; aišku, negarantuojama, kad kas nors pavyks. O jei pavyks, tada manau, galbūt net bus vertingiau nei ilgai planuotas darbas - tada simboliai būna netikėtesni ir išplaukę iš vidaus o ne dirbtiniai.
Arba atvirkščiai.
Bet vistiek tokie darbai padeda atsijungti ir atsipalaiduot, net jeigu ir nepavyksta. O jei pavyksta, tai išvis smagu:).
На юге есть бешеный кактус,
На севере - тундра с тайгой;
И там, и сям есть шаманы, мама,
Я тоже шаман, но другой -
Аквариум “Таможенный блюз”
Posted in Menas ir Škia | Tagged Atradimai, dailė, gyvenimas, menas, piešiniai, šamanas, šuo | No Comments »
Namo grįžau naktį. Visi miegojo, o ir aš niekur neskubėjau - valso žingsneliu apėjau visas raktų slėptuves, nusėlinau prie miegančio šuns, be garso pastūgavau į mėnulį. Susiradusi raktą penkias minutes bandžiau atrakinti duris ir ėmiau svarstyti tylias langų atsidarymo galimybes, kol supratau, kad mama rūpestingai durų neužrakino. Ir netgi lovą paklojo. Ir sapnavau aš naktį daug neaiškių dalykų, tyčia pramiegojau pirmą nemėgstamą pamoką.
Akvarium grojo taiką ir ramybę, ir net iki šiandien aš jau iš įpročio vakarais išleidžiu savo protą ir “realybę” pasivaikščioti - panyru į kažkokią klampią a la muzikinę pasąmoninę būseną. Taip, atspėjote - buvau koncerte, kuris man niežėjo jau visą savaitę prieš. (Beje, vienintelis blogas dalykas buvo tai, kad ponas Borisas truputį apsikiaulino - vėlavo koncertą pradėti visą valandą, o baigė sutartu laiku. Negaliu neištverti nepasiskundus :D)
Po to - beveik trys šimtai kilometrų namo, niekur neskubant, klausantis muzikos ir spoksant į lekiančias baltas juostas naktyje. Ir kaip visada - pakeleiviai.
23:43(Maždaug Išgalvotas Laikas) Į mašiną įsirioglina dvi moteriškės su trim juodo plastiko maišais. Viena - sena, pilku puspalčiu, skrybėlaite, žilais, pečius siekiančiais, plaukais ir vos matomais ūsiukais virš viršutinės lūpos. Kita, kaip vėliau paaiškėjo, jos dukra, kurios nelabai aš įsidėmėjau. “Varom mes čia bizniuką su kojinėm,” sako vyresnioji, tapšnodama maišą. “Nuo šešių tranzuojam.”
23:52(MIL) “Pastebėjau, kad verslo žmonės niekada nepadeda, nesustoja pavežt, jie kitų reikalų turi,” kalba (tarkim) Marytė, senesnioji moteriškė. “Dažniau meno žmonės paveža, kažkaip jautresni… O aš buvau chemikė, vaistus sverdavau.”
“Ji keturias eilėraščių knygeles parašė,” įsiterpia jos dukra. “Tik neišleido nė vienos…”
“Aš vaistinėj to jautrumo su žmonėm išmokau. Paskui išsiuntė mane į Kijevą, į kursus, liko tėvas su dukrom “
” Mes lūpdažiais visus namus išpaišėm! Tėtis chalvos nupirko…Vien chalva šaldytuve buvo!”
00:07(MIL) Pasivaišinusi sausainiais Marytė vėl prabyla:”Vat, aš tą, dyzeliną, sugalvojau. Iš tų, ten, visokių augalų, atliekų. Rašiau laiškus, siūliau…”
“Biodyzeliną?” pasiteiraujame.
“Tą patį, aha. Rašiau laiškus mokslininkam, bet jie tik pasijuokė, ir pavogė mano idėją: po kelių metų ėmė kurtis visokios gamyklos… Ir netikėjo.”
“Taip,” įsiterpia jos dukra. ” Mano pusbrolis, kuris Amerikoj kažką daro..”
“antivirusus kuria, ne? Pala, …”
“Tai jis knygos ten kažko nesuprato, pakvietė mamą, ir ji viską paaiškino!” greitkalbe išpyškina jaunesnioji.
“Ai, šitą - ten reliatyvumo teorija. Buvo du erdvėlaiviai, kurie pakilo ir išskrido.. Na, kažkas ten panašaus, nebeatmenu pati.”
00:19(MIL) “Vat, aš ir tą elektromobilį sugalvojau,” tarsteli Marytė.
“Taip, tą, zuikiai reklamoje važinėjas tokiais,” atitaria jai dukra.
” Kokia ten reklama? Duracel? Ne?”
“Nežinau, nebepamenu..”
00:32 Benzino kolonėlė. Gelbėju labai žavų vorą iš tualeto. Sako, Nansi viską per vorus girdi, todėl aš su jais visada mandagiai šnekuosi. Karamelinė arbata ir puodelis karšto vandens - viso du litai. Kur šviesa aprėpia, groja radijas. Atrodo labai keista - vidury nakties, laukuose, šviesos aureolės apgaubta benzino kolonėlė, amerikietiškai paslaugi muzika.
Pajudame link namų, miegas nebeima.
“Žinai, ką ji man sakė dar?”
“Ką?”
“Kad ji atsargos pulkininkė.”
“Ir daro “bizniuką” su kojinėm?”
Posted in Atradimai | Tagged akvarium, Atradimai, kojinės, koncertas, marytė, naktis, pulkininkė | No Comments »
Mano katės turi nepaaiškinamą trauką kompiuteriui.
Joms nerūpi Jonas Mekas su savo skruzdėlėtomis knygomis interneto parduotuvėlėje ar politika Delfyje(tiesą sakant, ir man visiškai nerūpi).
Beje, neseniai vieną naktį pabudau kraupaus jausmo apimta. Kažkas ropojo mano veidu. Tikrai maža malonumo: tamsu, šalia guli baisi knygeliūkštė apie Zigmundą Freudą ir jo psichologinės moterų kastracijos hipotezes, ir dar kažkas ropoja per nosį!
Buvau įsitikinusi, kad tai eilinė mano pojūčių apgavystė, tad tris kartus mėginau verstis ant kito šono. Ropojimas įtartinai nesiliovė. Neiškentusi tėškiau iš visų jėgų sau veidan, ir.. kažką priplojau. Vaje, negerai.
Pasirodo, ten ropojo visai padori skruzdėlė. Taip ir likau svarstyti, iš kur ji čia, po velnių… veidu…
Nei šis nei tas, pagalvojau. Kai buvau maža, žaisdama kartą smėlio dėžėje išgirdau balsą. Ausyje. Kažką panašaus į “hrrrmššt hrrrrmšštrrr cakt…”. Greit susirinkau visus plastmasinius kibirėlius ir sugriebus už ausies, pilnos garsų, lėkte nulėkiau pas mamą. “Ten kažkas yra”, konstatavo mama, ir sugrūdo ausin vatą su kamparo aliejumi. Kažin koksai žvėris ausyje ne tik pradėjo žvengt, bet ir skaudžiai spardytis.
Žana d’Arc ausyje girdėdavo Dievo balsą, G. Grajauskas - Vatikano radiją(va čia), Kukutis kumelę turėjo… O iš manosios ganėtinai apsinešusi išrėpliojo skruzdėlė. Ką darysi, ne visiems apsireiškia:).
Vis dėlto, nusprendžiau, kad katinams piktybiškai patinka užkimšinėti mano vaizduoklio vėdinimo angeles. Reiks, matyt, keisti į plokščiaekranį. Seniai jau laikas - galės jie keliaut ganyt skruzdėlių.
Posted in Gyvuoliai | Tagged gyvenimas, Gyvuoliai, kasdienybė, Katinai, kompiuteriai, nuotykiai, skruzdėlės, įdomybės | 1 Comment »
Šiąnakt buvau Maskvos prezidentė. Ir kam jie taip savavališkai pasielgė – išrinko mane, tupinčią kitoj neperplaukiamo griovio pusėje.
Kvailystė, pagalvojau žvejodama tamsoje. Šešėliai baukščiai slankiojo palei sienas ir klausėsi rujojančio katino dainos anapus lango. Į mane pasisuko kita mieguista galva ir tingiai, per miegus tarė: “paleisk šunį“. Kad jau taip, tai ir gerai. Pasirausiau po antklode, užsimaukšlinau nusmukusią kojinę ir bandžiau keltis. Lova negirgždėjo. O gaila, aš taip mėgstu girgždančius daiktus, išduodančius apie būtį. Pas močiutę neteisėtai įslinkusi į miegamąjį imdavau girgždinti spintos duris, raustis po naftalinu smirdančius drabužius, juos matuotis, kalbėtis su žmonėmis iš senų fotografijų ir retkarčiais netgi užsimaukšlindavau senelio skrybėlę, ilgą amžių nešiojusią jo mintis. Girgždančios lovos primena man laikus, kai kasdieniu vaizdu prieš miegą tapdavo nematomi žvėrys už durų, langų, pakabintų chalatų ir Venecijos kanalai, pažadėti man po mirties.
Šuo žinojo, ką reikia daryti. Jis jau tupėjo įrėmęs snukį į laukujes duris ir inkštė. Pravėrus jas, kaip arklių lenktynėse starto mašiną, šis staigiai šovė paskui juodą uodeguotą šešėlį.
Vakar snigo, ir medžiai atsargiai laikė savo naštą. Patikrinau, ar dangus vis dar savo vietoj. Šiais laikais jis mėgsta pradingti, ypač didmiesčiuose, tapdamas rusva lempų šviesų koše, pulsuojančia gausmo rimtu. Mane žavėdavo tas miesto gausmas vidury nakties. Ne kiekvieną naktį jį girdėdavau, nebent gulėdama svetimoje lovoje, nepažįstamame kambaryje, spoksodavau lubosna ir klausydavaus. Kas kita būdavo, kai iš rikiuotės išeidavo garsiniai šviesoforai, pasiutusiai cypdavo tris naktis iš eilės, vesdami visus – žmones, šunis ir gėlių turgelio prekybininkes iš proto.
Šiandien dangus vis dar tyvuliuoja virš miegančiųjų. Jo nedrasko susibūrę žibintai ar lemputės, kurių efektą buvo suskubta pavadinti šviesos tarša. Vakar snigo, todėl oras gaivus, sukasi aplink mano plikas blauzdas ir pečius.
Grįžta ir uždusęs šuo. Jis niekuomet nepasiveja kačių. Eime, sakau jam tyliai, prezidento darbas nelaukia.
Posted in Atradimai | Tagged buitis gyvenimas džiaugsmai gamta įvairūs | No Comments »
Dėmesio - šiame įraše nėra jokių protingų apmąstymų.
Vieną dieną knisausi po knygų spintą, ieškodama vienos labai senai prarastos pasakų knygelės ir pačiam pačiam užkampy, tarp senų ir niekieno nebeskaitomų knygų radau nedidelę neidentifikuojamą knygiūkštę be viršelio ir kelių puslapių. Tatai manęs nenustebino - vaikystėje skaičiau ne vieną pasakų knygą, kurią apkramtę, apdraskę ir kitaip joje įsiamžinę buvo ankstesnieji knygos skaitytojai. Todėl niekada ir nebaigiau skaityti “Alisos Stebuklų Šalyje” - knygoje trūko dešimties puslapių.
Šita knygelė prasidėjo šitaip: “Kaip greitai bėga laikas! Nė nepajutai, kai jo tėkmė nusinešė tavo nerūpestingą vaikystę, o kartu su ja…” Eilinė pompastiška prakalba, parašyta pasviru šriftu. Per verčiau knygutę ir nusprendžiau, kad ji galėjo vadintis kaip nors taip:
Borisas Kiauliavičius
“Būk vyru!”
arba
N. Karpavičius
“Draugai berniukai, tapkime draugais vyrais!”
Bet ne tame esmė. Įdomumo pagauta ėmiau sklaidyti knygutę.
Tiesą pasakius, man neteko pažinti sovietinės Lietuvos. Apie ją girdėjau mokykloje kaip apie didžiausią blogį, iš kai kurių senesnių individų - kaip apie pačią Šambalą. Buvo gyvenimas vienoks - dabar kitoks. Nesiimu teisti ar teisinti - gyvena žmonės, ir tada gyveno.
Ir labai mėgo varyti propagandą.
Be akcentuojamų žavių vertybių, moterų ir vyrų lygių teisių, užčiupau ir tokią pastraipėlę:
“Negana būti fiziškai tobulam. Jei nori būti pilnaveris visuomenės narys,privalai išsiugdyti kolektyviškumo jausmą. Ir tai pasieksi, jei būsi kad ir nedidelio sportinio kolektyvo narys. Individualiai dirbdamas, tu niekada nepasieksi tokių laimėjimų, kokius įgysi sportuodamas būryje.”
Aišku, nieko naujo neparašiau - propaganda nuo jaunų dienų. Bet man, nepažinusiai ano pasaulio, įdomu ir šiek tiek kraupoka - kiek ja buvo tikima? Ir kas pirko savo vaikams tokias knygutes? Maniškėje labiausiai “suskaityti” ir prirašinėti puslapiai, kuriuose pateikiami įvairūs fizinių pratimų pavyzdžiai. Dabar jau pradedu nutuokti, kieno ta knygelė galėjo būt - mano dėdė mėgo sportuoti.
Dar? 
“Bet jei šis gražus jausmas, pasidižiavimas savo tėvynės ir savo tautos pasiekimais virsta nacionalizmu, šovinizmu, neapykanta kitoms tautoms, tai jis jau nesuderinamas su tarybiniu patriotizmu.<…> Štai kodėl kapitalistinėje santvarkoje patriotizmas visada susiję su buržuaziniu nacionalizmu ir šovinizmu. Mat, išnaudotojų klasėms labai paranku viešpatauti, kai liaudies masės, suskaldytos ir šovinistinio bei rasistinio tvaiko apsvaigintos, nesutaria tarpusavyje.”
Keista, SSRS mėgdavo sau prieštarauti - taip, visi mes lygūs… Tik kai kai kurie lygesni.
O čia - pati pažangiausia ankstyvo nėštumo prevencija 
:
“Ar maža gerų, puikių tavo bendraamžių? Ir reikalai jūsų bendri, ir geriau suprantate vieni kitus. Su mergaitėmis ne visada lengva tokiame amžiuje sutarti. Tad labiau reiktų vertinti tikrą vyrišką jūsų amžiaus draugystę. O mergaites atrasite! Niekur jos nepabėgs!”
Ir toliau - kookios tos mergaitės nusiritusios, blogos ir baisios - rašinėja meilės laiškus! Su tokiomis raštingomis, šiukštu, neprasidėti…
Labiausiai mane sudomino skyrelis apie tikro vyro išvaizdą.
“.. Mes visai nekalbėjome apie ilgus, mergaitiškai pakirptus, netgi kirpykloje sugarbanotus plaukus, ant akių užleistus karčiukus. Tokios šukuosenos nei madingos, nei gražios. Jos visiškai netinkamos berniukams. Tie, kurie tokias šukuosenas nešioja, parodo tik blogą skonį. Ilgaplaukiai netvarkingi jaunuoliai netenka vyrui būdingos išvaizdos, praranda savo vyriškąjį orumą, pavirsta kažkuo tapriniu tarp vyro ir moters. O kaip vis dėlto malonu žiūrėti į tikrą vyrišką veidą! Pamačius apžėlusį ilgaplaukį, nenoromis prisimenama sena, labai taikli patarlė: “Ilgas plaukas - trumpas protas”.
Jei tokie plaukais apžėlę jaunuoliai mano, kad jie yra originalūs, labai klysta. Tai joks originalumas. Viskas, kas sudarko natūralią išvaizdą, gyvenimui netinka. Vyrą puošia tik tai, kas yra natūralu, vyriška, kas jam tinka, kas jį daro gražesnį, patrauklesnį.”
“Dažnai gatvėse matome jaunuolių, kurie iš nugaros atrodo lyg merginos: ilgais iki apykaklės plaukais, apsiavę plačiomis kelnėmis(Aš: apsiavę kelnėmis?!), susijuosę plačiais diržais su daugybe žvilgančių sagučių, ant kaklo užsirišę skareles… Vargu ar galima jų aprangą pavadinti gražia. Tokia apranga rodo blogą jaunuolių skonį. Ne jų naudai dėmesį atkreipia “išradingi”, iš įvairių spalvų velveto pasiūti, daugybe blizgančių sagų papuošti kostiumai, švarkai ir į apačią pernelyg platėjančios lyg parašiutai kelnės. Čia norėtųsi pasakyti viena - nei blizgančios sagos, nei plačios kelnės, nei ilgos garbanos nesuteikia madingumo, grožio.”
Toliau..
“Tavo metų jaunuoliui mada siūlo sportinį jaunatvišką stilių. Ir ne vien todėl, kad jaunuolius domina sportas, išvykos. Tai susiję su bendra tokių, kaip tu vaikinų išvaizda, elgesiu, manieromis. Judrumas, sportiška laikysena, lengvumas - būdingi jaunystės bruožai.”
Staiga prieš akis iškyla ne sovietinių laikų vyrų idealų, bet dabartinių trumpai kirptų, sportiškų laikysenų berniukų atvaizdai. Ir agresija nevalyviems, ilgaplaukiams jaunuoliams - jais Didysis Brolis didžiuotųsi.
Ir pabaigai: iliustracijos su gerais ir blogais berniukais Atspėkite kuris yra kuris.
Posted in Atradimai | Tagged komunizmas hipiai neformalai apranga forsai | No Comments »
“Fluxus yra tai, ką Fluxus daro, - bet niekas nežino, kas tai padarė” Emmet WilliamsTaip, žinau - ponas Jurgis Mačiūnas, teigęs, kad gyvenimas gali būti menas, skerdikiškas fortepijonų pjaustymas ir gyvas minčių tekėjimas(lot. flux - tekėjimas). Bet ar jums tai ką nors pasako? Kuo toliau, tuo plonesnė linija skiria meną ir ne meną. Iš kanonizuoto šventųjų ir madonų portretų šis išsirutuliuojo į didelį Kažką - moderniąją tapybą, hepeningus, fluxus, instaliacijas… Menininkai kuo toliau, tuo labiau turi nertis iš kailio, norėdami šokiruoti visuomenę: kai Visleriui(James McNeill Whistler) pakako šiek tiek pasitaškyti spalvomis drobėje, ir jis buvo išvadintas chamu ir bepročiu(Dailės kritikas Raskinas pasipiktinęs: “niekada nemaniau susitiksiąs su tuščiagalviu dabita, kuris prašys 200 ginėjų už tai, kad paleido dėžę dažų žiūrovui į veidą”), tai šiuolaikiniai menininkai vietoje skerdžia gyvulius ir pilstosi jų krauju ir išmatomis. Ir taria patiriantys ekstazę. Menas ar ekshibicionizmas?Ir man vistiek liko neaišku, kas yra fluxus.
Gyvenimas gali būti menas, ir kurti gali bet kas. Fluxus - gyvas menas, nedulkintis tarp muziejaus sienų, atitinkantis šiuolaikines realijas. Menas - pokštas, nereikalaujantis meistriškumo ir repeticijų. Štai tiek aš supratau iš Vikipedijos ir protingų knygų.
Paskui nukėblinau į fluxus.lt svetainę… ir nieko neradau. Tiksliau, radau šitai: http://www.fluxus.lt/error.html . Pasityčiojot, a?
Vis dėlto, taip ir nesupratau, ar tai buvo pokštas, nes radau ir tokią eilutę:
Be sure to try the following links:
oblius a-c mekanikal balta.juoda geras.gyvenimas
art.scene smegenusokis.scene dj.scene jazz.scene
ore
Ir aš buvau sure to try. Patikrinkit ir jūs 
Dar nenusprendžiau, ar čia pokštas(nes ir aš kažkada panašų gaminau) ar tikras error’as. Bet jei pokštas - tikslus ir man patikęs.
Posted in Menas ir Škia | No Comments »
Jau gerus metelius sukiojuosi aplink visokiausius blogus. Ir šiandien velniškai velniškai pasiryžau ir susikūriau savąjį(aišku, prieš tai svarsčiusi gerą savaitę. Aš visada viską apgalvoju. Bet kas iš to?). WordPress dar ilgokai bandė mano kantrybę - niekaip neatidarinėjo norimų puslapių ir slapukavo numesdamas mane vis ne ten, kur norėjau.
Tsakant, lietuvių man sekdavos pusė velnio. Šįmet - žymiai blogiau, tad mano pasitikėjimas raštingumu ir kūrybiškumu kartais krenta iki nulio - štai kodėl šis blogas man bus didelis ir platus žingsnis iš pirštų nenaudojimo rašymui duobės. Galų gale, jau ir gramatiką baigiu užmiršt per visokius litetratūros veikėjus, pastoviai krečiančius man į kailį ir besivaipančius įvairių testų lapuose.
Vis dėlto, turiu nenuginčijamą popieriaus gadinimo pranašumą kitokiais būdais - tepliojimo ir skaičiavimo: per pastaruosius penkerius metus prigaminau makulatūros tiek, kad užtektų kūrenti visą žiemą ir parašiau ~8 matematinius romanus po 120 arba 96 puslapius(Nuo subtilių Vijeto teoremos siužeto linijų iki ekstremalių funkcijų grafikų nuotykių su sukrečiančiais sinusų detektyvais). Nekenčiu matematikos.
Taigi, labas vakaras visiems. Štai ir aš -nieko nepažadu. 
Posted in Atradimai | No Comments »
