Katinai, kompiuteriai ir nuotykiai su skruzdėlėmis

Mano katės turi nepaaiškinamą trauką kompiuteriui. 

Joms nerūpi Jonas Mekas su savo skruzdėlėtomis knygomis interneto parduotuvėlėje ar politika Delfyje(tiesą sakant, ir man visiškai nerūpi).

Beje, neseniai vieną naktį pabudau kraupaus jausmo apimta. Kažkas ropojo mano veidu. Tikrai maža malonumo: tamsu, šalia guli baisi knygeliūkštė apie Zigmundą Freudą ir jo psichologinės moterų kastracijos hipotezes, ir dar kažkas ropoja per nosį!

Buvau įsitikinusi, kad tai eilinė mano pojūčių apgavystė, tad tris kartus mėginau verstis ant kito šono. Ropojimas įtartinai nesiliovė. Neiškentusi tėškiau iš visų jėgų sau veidan, ir.. kažką priplojau. Vaje, negerai.

Pasirodo, ten ropojo visai padori skruzdėlė. Taip ir likau svarstyti, iš kur ji čia, po velnių… veidu…

Nei šis nei tas, pagalvojau. Kai buvau maža, žaisdama kartą smėlio dėžėje išgirdau balsą. Ausyje. Kažką panašaus į “hrrrmššt hrrrrmšštrrr cakt…”. Greit susirinkau visus plastmasinius kibirėlius ir sugriebus už ausies, pilnos garsų, lėkte nulėkiau pas mamą. “Ten kažkas yra”, konstatavo mama, ir sugrūdo ausin vatą su kamparo aliejumi. Kažin koksai žvėris ausyje ne tik pradėjo žvengt, bet ir skaudžiai spardytis.

Žana d’Arc ausyje girdėdavo Dievo balsą, G. Grajauskas - Vatikano radiją(va čia), Kukutis kumelę turėjo… O iš manosios ganėtinai apsinešusi išrėpliojo skruzdėlė. Ką darysi, ne visiems apsireiškia:).

Vis dėlto, nusprendžiau, kad katinams piktybiškai patinka užkimšinėti mano vaizduoklio vėdinimo angeles. Reiks, matyt, keisti į plokščiaekranį. Seniai jau laikas - galės jie keliaut ganyt skruzdėlių.